Bonsai iš auginių?

Straipsnis pildomas

Ankstesniame straipsniuke kalbėjom apie bonsų auginimą iš sėklų t.y. generatyvinį (lytinį) augalų dauginimą. Taip dauginasi ir plinta didžioji dauguma gamtoje augančių augalų, taip užtikrinama įvairovė ir pan. tačiau tai ilgas procesas. Yra spartesnių būdų apeinant gamtai būtinus procesus ir tenkinant žmogiškuosius poreikius.

Pastebėję ir pritaikę savo poreikiams žmonės jau daugybę metų naudoja augalų gebėjimą išlikti ir išauginti naujus individus iš atskirų tam tikro augalo dalių. Tai taip vadinamas vegetatyvinis (nelytinis) augalų dauginimo būdas. Tai apima nuo augalo gebėjimo daugintis tokiu būdu (kaip pvz. kalankės, liaudiškai vadinamos „paleistuvės“) iki meristeminio dauginimo (tai atliekama sterilioje aplinkoje ir paprastai laboratorijos sąlygomis). Mus, kaip medžių (o siaurinant – bonsų) augintojus, dažniausiai domina dauginimas auginiais, atlankomis ar orinėmis atlankomis.

Kuo vegetatyvinis dauginimo būdas pranašesnis už dauginimą sėklomis?

Pirmiausia tai turbūt tai, kad galima greičiau išauginti didesnį augalą (bet, dažnai, ne didesnį jų kiekį). Nors dažniausiai kalbama apie nedideles šakeles dauginant vegetatyviškai ir tai ne daug skiriasi nuo dauginimo sėklomis kalbant apie laiką, bet pvz. kalbant apie Salix augalų gentį, galima įšaknydinti visą rastą (ir čia nė kiek neperdedant), o dauginant orinėmis atlankomis galima įšaknydinti ir daugybės augalų dešimtmečius siekiančias šakas ar kamienus. Skamba kaip rimtas privalumas.

Kitas neabejotinas nelytinio dauginimo privalumas – naujas augalas yra motininio augalo klonas, išlaiko motininio augalo savybes, o tiksliau tai turi tokius pat žiedus, tokios pat formos ir spalvos lapus, auga tokia pat forma kaip motininis augalas. Apie nukrypimus nekalbam, nes čia jie ne tiek reikšmingi. Gal tai sunkiau suprast medžių augintojui, bet tai tikrai gali suprast pvz. margenių (Coleus) augintojai, bandę šį augalą dauginti tiek vegetatyviškai, tiek sėklomis.

Kaip ir kalbant apie sėklas, taip ir kalbant apie vegetatyvinį dauginimą – tai neturi nieko bendro su bonsai apart jūsų noro naują augalą paversti bonsu, kas yra dar laaabai toli iki bonsų. Vienintelė mano matoma sąsaja tai jei genite savo bonsą ir norėtumėte šią augalo rūšį padauginti, nors bonsas tikrai neišaugs, o išaugs paprasčiausias tos rūšies medis ar krūmas. Genint augalus visada lieka medžiagos dauginimui ir tai ištisi laukai jūsų eksperimentams. Dažnai genimi augalai nedera arba tam tikros formos visai nesubrandina vaisių. Ir čia jūsų išsigekbėjimas – vegetatyvinis dauginimas.

Minusai?

Žinoma reikia žinoti kaip, kada ir koks augalas dauginamas, bet ne visi gali būti dauginami vegetatyviškai, o jeigu net ir gali, tai tikrai labai labai labai neapsimoka net bandyti. Niekada nabandykite vegetatyviškai dauginti pušų. Jos dauginamos sėklomis arba skiepijant. Galite, bet nedauginkite sėklomis. Jei žinote tai, jūsų kelias bus lengvesnis.

Šen bei ten minima, jog sėjinukai ilgaamžiškesni nei augalai padauginti vegetatyviškai. Žinoma smagu būtų galvoti jog jūsų ar mano vaikas tęs mūsų veiklas, bet kiek tokių žinote? Mūsų tauta neturi tokių tradicijų. Geriausiu atveju, dar būdami gyvi parduosite juos kam nors, kas net ir nežinos ką su tuo augalu daryti. Ok, gal kažkam pasiseks geriau :). Iš vienos pusės suprantu, kad gal tas sąlyginis trumpaamžiškumas realus, bet tikrai nė vienas iš skaitančiųjų negalės to patvirtinti. Be to, tai priklauso ir nuo aplinkos sąlygų, o žmogaus kontroliuojamos sąlygos turbūt yra pačios nepastoviausios kaip gerai jis apie save begalvotų.

T.A.

Leave a Comment